Robertas Čiočys
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto
Privatinės teisės katedros doktorantas
Saulėtekio al. 9, I rūmai, LT-10222 Vilnius
Tel. (+370 5) 2 36 61 70
El. paštas: Robertas.Ciocys@tf.vu.lt
Santrauka
Tarptautinėje privatinėje teisėje juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas remiantis inkorporavimo arba buveinės principais. Remiantis inkorporavimo principu, juridinio asmens teisnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje tas juridinis asmuo registruotas, teisę. Vadovaujantis buveinės principu juridinio asmens teisnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje yra juridinio asmens centrinė administracija (buveinė, valdymo organo buvimo vieta), teisę.
Europos Sąjungos mastu nėra nustatyta, kurį principą valstybės narės turi taikyti. Byloje Daily Mail Europos Teisingumo Teismas pripažino, kad valstybės narės gali taikyti tiek inkorporavimo, tiek buveinės principus. Tačiau vėlesnėse bylose, kuriose teismas nagrinėjo EB steigimo sutarties garantuojamą įsisteigimo laisvę, Centros, Überseering ir Inspire Art, teismas apribojo buveinės principo taikymą. Šiose bylose buvo nagrinėjamos situacijos, kai bendrovės perkėlė centrinę administraciją („imigravo“) į kitą valstybę narę (priimančią valstybę narę), tačiau liko registruotos pirmesnėje valstybėje narėje (registracijos valstybėje narėje). Teismas pažymėjo, kad priimanti valstybė narė negali laikyti, jog „imigruojanti“ bendrovė praranda civilinį teisnumą. Jeigu valstybė narė nori taikyti ribojimus „imigruojančiai“ bendrovei, tokie ribojimai turi būti pateisinami svarbesniu viešuoju interesu, o patys ribojimai atitikti Gebhard byloje suformuotus kriterijus (ribojimai turi būti nediskriminuojantys, pateisinami viešuoju interesu, tinkami siekiamam tikslui pasiekti, proporcingi). Svarbesnis viešasis interesas yra interpretuojamas siauriai, tikėtina, kad pateisinamos priežastys taikyti įsisteigimo teisės ribojimus galėtų būti siekis išsaugoti suderintą valstybių narių jurisdikciją apmo kestinti bendroves, taip pat neleisti visiškai dirbtinių schemų, skirtų vengti mokesčių mokėjimo.
Byloje Cartesio teismas patvirtino poziciją ankstesniame Daily Mail sprendime ir nurodė, kad registracijos valstybė narė suteikia bendrovei juridinio asmens statusą ir ši valstybė turi teisę nurodyti, koks ryšys turi sieti bendrovę ir valstybę. Taigi registracijos valstybė narė turi teisę riboti bendrovės centrinės buveinės perkėlimą į kitą valstybę narę. Dėl tokios teismo pozicijos susidaro paradoksali situacija, kai inkorporavimo principą taikančių valstybių narių bendrovės gali perkelti centrinę administraciją į kitas valstybes nares (ir priimančios valstybės narės praktiškai to negali riboti), o buveinės principą taikančiose valstybėse narėse įsteigtos bendrovės to daryti negali (nes registracijos valstybė narė, taikydama buveinės principą, konstatuos, kad bendrovė prarado civilinį teisnumą).
Kita vertus, net ir buveinės principą taikančiose valstybėse narėse įsteigtos bendrovės gali pasinaudoti kitomis priemonėmis, siekdamos pertvarkyti verslą, pavyzdžiui, steigti Europos bendrovę, sujungiant reorganizuoti bendroves, esančias skirtingose valstybėse narėse ir, tikėtina, remiantis teismo pozicija Cartesio byloje, perkelti į kitą valstybę narę registruotą buveinę.
Didėjanti bendrovių migracija ir kelias valstybes nares apimanti verslo pertvarka sukelia ir problemų. Neaiškūs tokių pertvarkymų mokestiniai padariniai, tam tikrais atvejais sunku nustatyti taikytiną teisę, pavyzdžiui, kyla klausimas, ar priimanti valstybė narė turi teisę taikyti taisykles, reglamentuojančias kreditorių apsaugą (nuo nesąžiningo bankroto) arba darbuotojų teisę būti atstovaujamiems bendrovės valdyboje.