EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJA LIETUVOS TEISĖS SISTEMOJE: EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO IR LIETUVOS TEISMŲ SANTYKIS
Danutė Jočienė
Europos žmogaus teisių teismo teisėja,
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto
Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentė (neetatinė) socialinių mokslų daktarė
Saulėtekio al. 9, I rūmai, LT-10222 Vilnius
Tel. (+370 5) 236 61 79
SANTRAUKA
Straipsnyje analizuojama Europos žmogaus teisių konvencijos ir kitų tarptautinių sutarčių vieta Lietuvos teisės sistemoje, atskleidžiama Europos žmogaus teisių teismo ir Lietuvos teismų sąveika aiškinant ir taikant Konvencijos nuostatas vidaus teisėje bei tarptautiniu lygmeniu, ypač daug dėmesio skiriant Konvencijos sistemos ir Lietuvos teisės sistemos santykiui aptarti.
Europos žmogaus teisių teismas yra aiškiai išplėtojęs principą, kad jis nėra nei apeliacinė, nei kasacinė instancija nacionalinių teismų priimtų sprendimų atžvilgiu, todėl skundai dėl teisės ar fakto klausimų nustatymo ar aiškinimo vidaus teisėje yra vadinami ketvirtosios instancijos skundais, jų šis Europos teismas nenagrinėja. Europos žmogaus teisių teismas vadovaujasi subsidiarumo principu ir tik aiškinasi, ar procedūrų vidaus teisėje metu nebuvo pažeistos Konvencijoje nustatytos asmenų procesinės garantijos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad plėtojantis valstybės pozityvių įsipareigojimų teorijai bei aiškinantis valstybių pažeidimus pagal Konvencijos 2, 3, 6, 8 straipsnius, kartais Teismas priverstas nustatyti ar analizuoti ir tam tikrus faktus (pvz., neteisėto gyvybės atėmimo aplinkybės, vaikų lankymo klausimai, tėvams išsiskyrus, fair trial arba teisingo teismo aplinkybės ir pan.), tačiau tai yra tik išimtiniai atvejai, nulemti specifinio bylų pobūdžio.
Straipsniu siekiama parodyti, kad Europos žmogaus teisių konvencija yra gana gerai žinoma Lietuvoje ir Lietuvos teismai tiesiogiai taiko jos nuostatas savo praktikoje, tuo užkirsdami kelią skundams iš Lietuvos pateikti į Strasbūrą. Kita vertus, Europos žmogaus teisių teismui jau pateikiama vis sudėtingesnių teisiniu požiūriu skundų iš Lietuvos, o tai rodo, kad Lietuvos teisinė sąmonė labiau subrendo, kad patys pareiškėjai ar jų advokatai geriau perprato Konvencijos taikymo aplinkybes ir Strasbūro teismo specifiką. Todėl tikėtina, kad lietuviškose bylose ateityje Europos žmogaus teisių teismas priims gana įdomius teisiniu požiūriu sprendimus, kurie galbūt turės įtakos ir pačios Konvencijos nuostatoms aiškinti ir taikyti (pvz., nusikalstamos veiklos imitacijos modelio taikymo aspektai ir teisingo teismo garantijos, byla Ramanauskas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 74420/01, 2006 m. birželio mėn. perduota Teismo Didžiajai kolegijai svarstyti; byla L. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 27527/03, valstybės pozityvi pareiga priimti Lyties pakeitimo įstatymą; byla Silickis ir Silickienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 20496/02, kelianti baudžiamosios bylos nutraukimo asmeniui dėl jo mirties, tačiau pritaikant nuteisimo padarinius (turto konfiskavimą), klausimą, ir panašūs klausimai).
Per vienuolika Konvencijos taikymo metų Lietuvoje aiškiai išryškėjo tendencija, kad Lietuvos teismai yra pajėgūs tinkamai ir veiksmingai taikyti tiesiogiai Konvenciją tiek baudžiamosiose, tiek civilinėse bylose, o tai aiškiai iliustruoja situaciją, kad Europos žmogaus teisių konvencija tapo veiksmingu teisiniu įrankiu ginant žmogaus teises nacionaliniu lygmeniu, o būtent tai ir yra vienas iš šios tarptautinės sutarties tikslų.